Saulės vėjas

Saulės vėjas - tai iš Saulės išsiskiriantis įelektrintų dalelių srautas (plazma). Šio srauto greitis, tankis ir temperatūra nuolat kinta. Labiausiai skiriasi šie trys parametrai, kai Saulės vėjas išsiveržia iš vainiko skylės arba kaip vainiko masės išmetimas. Iš vainiko skylės kylantis srautas gali būti matomas kaip pastovus didelio greičio Saulės vėjo srautas, o vainiko masės išmetimas labiau primena didžiulį greitai judantį Saulės plazmos debesį. Kai šios Saulės vėjo struktūros pasiekia Žemę, jos susiduria su Žemės magnetiniu lauku, kuriame Saulės vėjo dalelės gali patekti į mūsų atmosferą aplink mūsų planetos magnetinį šiaurės ir pietų ašigalį. Saulės vėjo dalelės ten susiduria su mūsų atmosferą sudarančiais atomais, pavyzdžiui, azoto ir deguonies atomais, o tai savo ruožtu suteikia jiems energijos, kurią jie lėtai išskiria šviesos pavidalu.
Vaizdas: Saulės vėjo sklindančio iš Saulės ir susiduriančio su Žemės magnetosfera meninis atvaizdavimas. Šis vaizdas sudarytas ne pagal mastelį.

Saulės vėjo greitis

Svarbus veiksnys yra Saulės vėjo greitis. Didesnio greičio dalelės stipriau atsitrenkia į Žemės magnetosferą ir turi didesnę tikimybę sukelti geomagnetinių sąlygų sutrikimus, nes jos suspaudžia magnetosferą. Saulės vėjo greitis Žemėje paprastai būna apie 300 km/s, tačiau jis padidėja, kai į Žemę atkeliauja didelio greičio vainiko skylės srautas (CH HSS) arba vainiko masės išmetimas (CME). Per vainiko masės išmetimo smūgį Saulės vėjo greitis gali staiga šoktelėti iki 500 ar net daugiau nei 1000 km/s. Žemesnėse vidutinėse platumose reikalingas tam tikras greitis, pageidautinos didesnės nei 700 km/s vertės. Tačiau tai nėra auksinė taisyklė ir stiprios geomagnetinės audros gali kilti ir esant mažesniems greičiams, jei tarpplanetinio magnetinio lauko vertės yra palankios sustiprintoms geomagnetinėms sąlygoms. Duomenų diagramose galima lengvai pastebėti, kada įvyko vainikinės masės išmetimo smūgis: Saulės vėjo greitis kartais padidėja keliais 100 km/s, tuomet praeina maždaug 15-45 minutės (priklausomai nuo Saulės vėjo greičio smūgio metu), kol smūgio banga praskrieja pro Žemę ir magnetometrai pradeda reaguoti.

Vaizdas: 2013 m. įvykusio vainiko masės išmetimo greičio skirtumas yra akivaizdus.

Saulės vėjo tankis

Šis parametras rodo, koks yra Saulės vėjo tankis. Kuo daugiau dalelių Saulės vėjyje, tuo didesnė tikimybė pamatyti pašvaistę, kai susiduriama su Žemės magnetosfera. Mūsų svetainėje pateiktose diagramose naudojama skalė - dalelės kubiniame centimetre arba p/cm³. Didesnė nei 20 p/cm³ vertė yra gera stiprios geomagnetinės audros pradžia, tačiau tai dar negarantuoja, kad išvysime pašvaistę, nes Saulės vėjo greitis ir tarpplanetinio magnetinio lauko parametrai taip pat turi būti palankūs.

Saulės vėjo matavimas

Realaus laiko Saulės vėjo ir tarpplanetinio magnetinio lauko duomenys, kuriuos galite rasti šioje svetainėje, gaunami iš Deep Space Climate Observatory (DSCOVR) palydovo, kuris yra orbitoje aplink Saulės ir Žemės Lagranžo tašką 1. Tai taškas erdvėje. kuri visada yra tarp Saulės ir Žemės, kur Saulės ir Žemės gravitacija vienodai traukia palydovus, o tai reiškia, kad jie gali likti stabilioje orbitoje aplink šį tašką. Šis taškas idealiai tinka Saulės misijoms, tokioms kaip DSCOVR, nes tai suteikia DSCOVR galimybę išmatuoti Saulės vėjo ir tarpplanetinio magnetinio lauko parametrus prieš jam pasiekiant Žemę. Tai suteikia mums 15–60 minučių įspėjimo laiką (priklausomai nuo Saulės vėjo greičio) apie tai, kokios Saulės vėjo struktūros yra pakeliui į Žemę.

Vaizdas: Palydovo vieta Saulės-Žemės L1 taške.

Tiesą sakant, Saulės-Žemės L1 taške yra dar vienas palydovas, matuojantis Saulės vėjo ir tarpplanetinio magnetinio lauko duomenis: „Advanced Composition Explorer“. Šis palydovas buvo pagrindinis duomenų šaltinis iki 2016 m. liepos mėn., kai visiškai pradėjo veikti Deep Space Climate Observatory (DSCOVR) misija. „Advanced Composition Explorer“ (ACE) palydovas vis dar renka duomenis ir dabar veikia kaip atsarginė DSCOVR kopija.

<< Eiti į ankstesnį puslapį