Kada galime pamatyti Šiaurės pašvaistę vidurinėse platumose?

Tai vienas iš sunkiausių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, nes tai priklauso nuo daugybės parametrų. Šį klausimą gauname daug kartų ir kiekvieną kartą turime tą patį atsakymą. Šioje pagalbos temoje pabandysime paaiškinti, ko reikia, prieš išbėgtant į lauką.

Ko reikia norint pamatyti?

Pirmas dalykas, kuris turi įvykti, ir taip pat pats svarbiausias dalykas, yra į Žemę nukreipti Saulės dalelių išsiveržimai arba saulės blyksniai. Informaciją apie juos galite stebėti tiesiogiai mūsų svetainėje. Tik stiprūs ir dideli žybsniai (aukšto lygio M ir X klasės žybsniai) gali sukelti pakankamą audrą pašvaistei vidutinėse platumose. Stiprių ir ilgalaikių Saulės blyksnių metu Saulės medžiaga išsviedžiama į kosmosą. Tai vadinama vainikinės masės išmetimu. Jei išsiveržimas kyla iš Saulės dėmių grupės, esančios netoli į Žemę nukreipto Saulės disko centro, didelė tikimybė, kad dėl vainikinės masės išmetimo bus į Žemę nukreiptas komponentas. Tačiau tai vis dar negarantuoja, kad netrukus galime tikėtis pašvaistės pasirodymo. Yra daug kintamųjų, tokių kaip Saulės pliūpsnio trukmė, plazmos debesies dydis ir vainikinės masės išmetimo greitis. Vainikinės masės išmetimo atvykimo laikas apskaičiuojamas nustatant vainikinės masės išmetimo greitį. Mokslininkai tam naudoja sudėtingus metodus, nes vainikinės masės išmetimas tarp Saulės ir Žemės sulėtėja. Labai sunku žinoti, kiek sulėtėja vainikinės masės išmetimas tarp Saulės ir Žemės, todėl tikrasis vainikinės masės išmetimo laikas gali skirtis šešiomis valandomis, o kartais ir daugiau! Didžiausios vainikinės masės išmetimai Žemę pasiekia praėjus 24–48 valandoms po jų paleidimo. Todėl svarbu turėti šiek tiek kantrybės, nes po Saulės pliūpsnio pašvaistės iškart nebus matomos. Žinoma, mes jus informuojame, kai į Žemę keliauja vainikinės masės išmestos dalelės. Mūsų svetainėje, skirtuke „Ataskaitos“, teikiame NOAA dienos veiklos ataskaitas, kuriose apžvelgiamas pastarųjų 24 valandų Saulės aktyvumas ir prognozuojamas geomagnetinių audrų atvykimo laikas ir tikimybė. Taip pat savo forume reguliariai teikiame atnaujinimus esant dideliam Saulės aktyvumui ir kai tikimasi reikšmingo geomagnetinio aktyvumo.

Vaizdas: Pilnos aureolės CME pakeliui į Žemę pavyzdys, kaip mato SOHO/LASCO C2.

Jei vyksta į Žemę nukreiptas vainikinės masės išmetimas, galime laukti dalelių atvykimo. Dabar labai svarbu stebėti Saulės vėją ir tarpplanetinio magnetinio lauko (TVF) duomenis. Vainikinės masės išmetimas grafikuose dažniausiai yra aiškiai matomas, nes Saulės vėjo greitis kartais šokteli daugiau nei 100 km/sek. Tarpplanetinio magnetinio lauko stiprumas taip pat staiga pašoka, kai dalelių debesis atvyksta. Tačiau net ir tada dar nežinoma, ar pašvaistę pamatysime vidutinėse platumose. Saulės vėjo greitis turi būti didelis (apie 700 km/sek. ar didesnis yra pageidautinas, bet neprivalomas), tarpplanetinio magnetinio lauko stiprumas turi būti didelis (pageidautina didesnis nei 25nT), tačiau svarbiausias parametras yra vėjo kryptis (Bz). Tarpplanetinis magnetinis laukas turi būti stipriai nukreiptas į pietus. Šis paskutinis parametras negali būti labai gerai nuspėjamas, todėl tiksliai nežinome, kol dalelių debesis neateis į ACE erdvėlaivį, kokia bus tarpplanetinio magnetinio lauko (Bz) kryptis. Remdamiesi šiais parametrais galime gerai įvertinti, ar galime tikėtis pašvaistės vidutinėse platumose, taigi kol kas nebėkite į lauką!

Vaizdas: Šioje diagramoje parodytas CME atvykimas 2013 m. Atkreipkite dėmesį į staigų šuolį nuo 400 km/sek iki beveik 700 km/sek.

Paskutinis parametras, kurį turime stebėti, yra vietinis magnetometras. Magnetometras parodo, kaip sutrikęs Žemės magnetinis laukas, ir parodo esamas geomagnetines sąlygas. Europoje dažniausiai naudojame Kiruna magnetometrą, kuris rodomas mūsų svetainėje. Grafike žiūrime į juodą liniją, jei nuokrypis siekia 1300nT, išbėgame į lauką, greičiausiai vidutinėse platumose bus matoma pašvaistė.

Vaizdas: Kirunos magnetogramos pavyzdys, kai vidutinėse platumose yra pašvaistės tikimybė.

Kai geomagnetinės sąlygos yra pakankamai geros, kad horizonte pamatytumėte aurorą, turite įsitikinti, kad esate tamsioje stebėjimo vietoje, atokiau nuo miesto šviesų. Stiprių ir ekstremalių geomagnetinių audrų metu pašvaistę bus daug lengviau pastebėti. Auroros spalva daugiausiai bus raudonas spindesys horizonte, kurį lengvai užfiksuos fotoaparatas. Stipresnių audrų metu bus matoma daugiau spalvų, o pašvaistė taip pat išryškės aukščiau danguje.

Vaizdas: Žemai horizonte esančios pašvaistės pavyzdys, kurį 2012 m. matė Ide Geert Koffeman iš Nyderlandų.

Man tai per sunku suprasti... ar galite šiek tiek supaprastinti?

Taip, žinoma! Štai kodėl mūsų svetainėje yra pašvaistės aktyvumo matuoklis su tiesioginėmis galimybėmis aptikti pašvaistę aukštosiose, vidutinėse ir žemosiose platumose. Pačiame viršutiniame dešiniajame kampe visada yra įspėjimo langelis, nurodantis, ar šiuo metu yra vidutinės platumos pašvaistės aktyvumo tikimybė. Kai jis žalias, šiuo metu nėra jokių šansų. Kai jis geltonas, yra nedidelė tikimybė. Kai jis yra oranžinis, yra nemaža tikimybė, o kai raudona, tada yra labai didelė tikimybė pamatyti pašvaistę.

<< Eiti į ankstesnį puslapį